Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Psichologas gimdymo namuose
2016 rugsėjo 9 d.
Psichologas gimdymo namuose

Interviu su Respublikinės Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos „Krikščioniškųjų gimdymo namų“ psichologe Sigita Valevičiene. Kalbino psichologė, greitai tapsianti antrojo vaikelio mama Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė.

Psichologus dabar galime vis dažniau sutikti sveikatos priežiūros įstaigose. Gimdymo namuose taip pat jų tikriausiai būna?

Iš tiesų psichologas gimdymo namuose yra labai retas reiškinys Lietuvoje. Didžiosios Britanijos psichologų asociacija atlikusi psichologinės sveikatos tyrimus nustatė, jog viena iš svarbių gairių gerinant visuomenės sveikatą iš esmės – psichologo etatų sukūrimas gimdymo skyriuose. Todėl labai džiugu, kad Respublikinės Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinika „Krikščioniškieji gimdymo namai“ yra vieni iš pirmųjų, teikiantys psichologo paslaugą.

Ką jis veikia, kokia jo veikla gimdymo namuose?

Kadangi gimdymas iš esmės yra labai susijęs su moters psichologija, man atrodo, visiškai natūralu, jog psichologas turi būti gimdymo namuose. Ir sričių kur dirbti yra labai daug. Viena veiklos sfera – tai švietėjiškas darbas su šeimomis, įvairių paskaitų, mokymų apie nėštumą, gimdymą, pogimdyvinį periodą organizavimas. Kita sritis – besilaukiančių ar jau pagimdžiusių moterų konsultavimas asmeniškai. Nėštumas, gimdymas yra labai stiprūs išgyvenimai, kurie moters viduje iškelia daug dalykų – tiek gražių, naujos pradžios, naujų galimybių, tiek ir vidinius skaudulius – ypač santykius su mama, vyru, su savo kūnu, su savo vertybėmis, identitetu. Gali iškilti buvusios traumuojančios patirtys (pavyzdžiui, seksualinė prievarta). Mintys apie gimdymą gali sukelti neapibrėžtumo, skausmo, mirties baimes. Gali atsirasti ir gilaus vienišumo jausmas. Ypač jei moteris neturi mamos ar artimo ryšio su ja, neturi gilių santykių su savo draugėmis. Vyras, kad ir kiek jis įsitraukia ir būna kartu, niekada taip giliai nesupras, kaip kita moteris, nes tai labai moteriškas išgyvenimas.

Teigiate, kad kartais vienatvė susijusi su vaikelio atėjimu, kad ir paradoksaliai tai skamba?

Taip, ir konsultacijų metu galima tuos jausmus padėti moteriai išgyventi.

Kitas laikotarpis, kada labai reikia psichologo, tai pogimdyvinis periodas. Didžioji dalis (kai kurie tyrimai teigia, jog net 80 proc. ) moterų patiria nerimo, liūdesio, prislėgtumo jausmus pogimdyviniu laikotarpiu.

Bet tai nėra pogimdyvinė depresija?

Ne, pogimdyvinė depresija diagnozuojama maždaug 1-ai iš 10-ies pagimdžiusių moterų. Nors Didžiojoje Britanijoje neseniai buvo darytas tyrimas, kur apklaustos pagimdžiusios moterys, ir, pasirodo, jog depresija serga 1 iš 5 moterų. Vadinasi, pusė sergančių moterų net nesikreipia pagalbos.

Kas yra pogimdyvinė depresija?

Pogimdyvinė depresija prasideda po gimdymo. Deja, neturime vieningos sistemos, kuri nurodytų, kiek laiko po gimdymo praėjus gali iškilti ši depresijos forma. Dažniausi depresijos požymiai – miego, valgymo sutrikimai, nuovargis, nenoras nieko daryti, padidėjęs verksmingumas, apatija, jausmas, kad nebesusitvarkai, nerimas, liūdesys. Tam, kad depresija būtų diagnozuota, turi būti šių simptomų pakankamai daug. Tokiu momentu moteriai labai svarbu kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi bei ieškoti pagalbos ir paramos. Kartais tai gali būti artimieji, kartais psichologas. Esant gilesnei depresijai, dažnai artimieji turi imtis iniciatyvos, kad surastų moteriai pagalbą, nes pati ji gali jaustis per daug silpna ar apatiška sau.

Pati straipsniuose esate rašiusi, kad motinystės liūdesys būna ir natūralus procesas. Ir ne visas liūdesys yra depresija.

Taip. Tam, kad depresija būtų diagnozuota, turi būti pakankamai daug depresijos simptomų ir moters emocinė būklė labai prasta. Tačiau tam tikras gedėjimo ir liūdesio etapas yra labai natūralus šiuolaikinei moteriai. Mūsų visuomenės moterys nebėra tos, kurios sėdi namie ir didžioji dalis turi darbus, svajoja ir siekia karjeros, socialinio pripažinimo, nori būti gražios, jaunatviškos ir patrauklios. Ir staiga nėštumas ir gimdymas ją išmeta iš viso to – kūnas pradeda keistis, pilnėti, jį sunkiau sukontroliuoti, valdyti, gyvenimas tarsi stoja. Išėjus gimdymo atostogų ar būnant namie su vaikeliu, ji gali išgyventi tuštumos jausmą, nebežinoti, kas ji yra, ko ji nori.

Pasikeičia identitetas, rolės?

Taip. Nėštumo metu keičiasi moters kūnas, jos psichika taip pat keičiasi. Kaip jos kūno svorio centras pakinta nėštumo metu, taip jos pasaulio centras pasikeičia gimus vaikeliui. Tai labai jautrus ir stiprus vidinis pokytis. Daugelis moterų išgyvena ir stiprią mirties baimę ir nesaugumo jausmą ne tik prieš gimdymą, bet ir po jo. Nes gyvenimas įgauna naują prasmę ir vertę. Gyvenimas tampa dėl kažko.

Iš vienos pusės, liūdesys yra labai natūralus, iš kitos pusės, tai priklauso, nuo gimdymo eigos ir kiek moteris išgyvena nėštumą ir gimdymą kaip ją išpildantį patyrimą, kiek atranda šios kelionės dvasinių ir psichologinių elementų.

Ką turite omenyje?

Nėštumas yra pasiruošimas, gimdymas yra kaip durys į tą kitą „Aš“ atsiradimą. Jei moteris pamiršta šį lauką, ji gali ir nepasiruošti dvasiškai. Aš matau tai iš dalies kaip ir socialinę problemą. Kai moteris pastoja, ji žino viena – reikia kreiptis į gydytoją, kuris ją prižiūrės nėštumo metu. Ir kartu jos pasąmonė ieško, kas ją palydės šioje kelionėje. Dažnai fizinis gydytojo palydėjimas neišpildo vidinio poreikio. Ir čia jau priklauso nuo moters sąmoningumo, kiek ji išjaus, kad „man kažko trūksta“ ir sugebės užpildyti savo vidinius poreikius. Jei susitelkiama tik į fizinį lygmenį (tikimasi, kad tereikia išbūti nėštumą, iškentėti gimdymą ir tada prasidės naujas gyvenimas), o kai gimsta vaikelis, atsiranda didelis pasimetimas, tuštumos jausmas.

Daug kalbama apie ryšio su vaikeliu svarbą, o apie moters vidinį pasaulį – rečiau, nebent apie gimdymo baimę. Jūs daug dėmesio skiriate ne tik ryšio su vaikeliu svarbai, bet ir tam, kas vyksta su ja pačia.

Kai pradėjau domėtis moters dvasine kelione nėštumo metu, suvokiau, kad tos informacijos labai nedaug ir mažai apie tai rašoma, kalbama. O tai yra taip svarbu! Nuo to priklauso, kokia mama taps moteris, kokius santykius ji sukurs su savo vaiku ir kokį pagrindą suteiks savo mažyliui. Juk viskas yra susiję. Mums reikia sąmoningumo, kad suvoktume, kas vyksta su mumis, kad keičiamės. Iš tiesų yra didelis darbas patikėti savo kūnu ir leisti jam daryti tą darbą, kurį jis daro. Taip ir psichiniame lygmenyje, girdėti savo vidinius poreikius, pavyzdžiui, poreikį atsitraukti ir būti su savimi, neišsigąsti to pokyčio. Tai padeda sutikti gimdymą kaip virsmą.

Išskiriant tokius etapus, kaip nėštumą, gimdymą ir pogimdyvinį periodą – kuriuo iš jų jaučiate daugiausiai spragų ir kada labiausiai reikalinga pagalba?

Man asmeniškai atrodo, kad visi etapai yra svarbūs. Jau net pradedat mėnesinėmis, kurios yra pirmas moters įžengimas į savo vaisingumą. Nėštumas, gimdymas, pogimdyvinis periodas – visi yra svarbūs ir reikšmingi. Tačiau žvelgiant į moterų poreikį – labiausiai moterys nerimauja ir daugiausiai klausimų turi dėl gimdymo. Į gimdymo paskaitas visada turime gausiausią moterų srautą. Tačiau pogimdyviniame periode iškyla didesnis psichologo konsultacijų poreikis. Tikriausiai dėl to, jog iškylančius sunkumus nėštumo metu moteris „nurašo“ pačiam nėštumui, „hormonams“ ir tikisi, jog tai pasibaigs. Kai gimsta vaikelis, kai praeina ta euforija, kai gyvenimas pradeda dėliotis – atsiranda jausmas, kad reikia pagalbos, nes gyvenimas nesidėlioja taip, kaip buvo tikėtasi. Nėra paprasta susidurti su faktu, kad motinystėje yra ir tamsiųjų pusių, vengiama nagrinėti ir patirtas gimdymo traumas, ypač dvasines.

O kodėl taip yra?

Mūsų visuomenėje gaji socialinė norma: kiekviena moteris privalo turėti sveiką vaiką ir šeimą, ir nėra čia ko „išsidirbinėti“ arba kad tai „motinystės hormonai“, tarsi tai nepriklausytų nuo moters. O iš tiesų net jei gimdymas buvo iš medicininės pusės labai sklandus, t.y. be jokių komplikacijų, moteris gali išsinešti labai gilias dvasines žaizdas. Čia svarbu suvokti, jog moters būsena gimdymo metu yra visiškai kitokia – ji labai atvira, pažeidžiama, jautri, imli. Tai, kas nesužeistų paprastą dieną, labai giliai paveikia gimdymo metu – netinkamas žodis, pašiepimas, kitų pyktis, nepasitenkinimas, šaltumas, vertimas ją daryti tai, ko reikia kitiems. Ir apie tai moterys nejaučia turinčios teisę šnekėti. Visuomenė to nenori, nes tada tektų pripažinti, kad ne visada gimdyvės ir personalo santykis yra toks, koks turėtų būti (neretai tai nėra vien personalo, bet dažnai sistemos problema); vyrams sunku girdėti, nes jie jaučia, kad nežinos, ką su tuo daryti; mamos sakydamos, kad dabar gimdyti yra rojus, lyginant su senais laikais (ir iš dalies jos yra teisios), uždaro vartus moteriai išbūti su savo jausmais, juos įsisąmoninti, išgyventi, priimti ir susitaikyti. Lieka gėda, kaltė ir nepasitikėjimas savimi.

Ar tiesa, kad tokia būsena, kurią patiria moteris gimdymo metu, kitais gyvenimo atvejais nepatiriama?

Taip, gimdymo metu, jei moteris sugeba atsipalaiduoti ir leidžia „išjungti“ savo smegenų mąstančią sritį, patiki taip vadinamosioms senosioms smegenims vadovauti gimdymo procesui, tuomet jos kūnas perima kontrolę, nes sąmoningai mes nežinome kaip pagimdyti vaikus. Tai žino mūsų kūnai, kurie užaugina tuos naujus žmogučius savyje. Moters smegenys gimdymo metu išskiria begalę hormonų: ir meilės hormoną oksitociną, ir natūralius „narkotikus“ beta-endorfinus, kurie leidžia pasinerti į tą meditatyvinę, gilią būseną, kur yra ne tik skausmas, bet taip pat labai daug ir palaimos būsenos. Dėl to aš visada sakau moterims, jog gimdymo skausmas yra į nieką nepanašus skausmas, nes tai labai keistas ir ypatingas patyrimas. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai atskleidžia nuostabią hormonų tarpusavio sąveiką, kuri labai svarbi sklandžiai gimdymo eigai, ir kartu jau įrodyta, kad tai veikia ir vaikelio hormonus – paruošia jį gyvenimui po gimimo, padeda jam gimdymo metu nepatirti per daug streso, normalizuoja jo metabolizmą, sukuria palankiausias sąlygas, kad motinos ir vaiko pirmas susitikimas būtų labai ypatingas, gilus patyrimas. Mokslininkai tyrinėjantys epigenetiką bei mikrobiomą vis daugiau atranda įrodymų, jog gimdymas – vienas iš esminių mūsų gyvenimo patyrimų. Ir vis daugiau moterų tai jaučia, dėl to ateina psichoterapinės pagalbos tam, kad pagilintų žinias ir labiau suvoktų, kas vyksta su jomis nėštumo metu, jos ieško savęs pažinimo užsiėmimų. Ir mes džiaugiamės, kad nuo rudens tokių užsiėmimų mūsų gimdymo namuose bus daugiau. Moteris gimdydama gimsta pati, ir natūralu, kad jai reikia palaikymo. Tai nėra silpnumo ženklas. Tokio poreikio įvardinimas yra sąmoningumo ženklas.

Gimdymo namuose, ginekologiniuose skyriuose gausu įvairių patirčių – persileidimai, abortai, nesivystantys ar komplikuoti nėštumai. Ar šioje vietoje taip pat yra labai apleista psichologinė pusė?

Pamenu, kai mane paguldė į palatą, kai laukiausi pirmagimės, su kita jauna mama, kuriai buvo gręsiantis persileidimas ir vėlai vakare atvežė dar vieną merginą, kuriai diagnozuotas nesivystantis nėštumas ir kurios laukė ryte abortas. Tai buvo labai sunki naktis. Vienoje vietoje atsidūrėme visiškai skirtingų būsenų jaunos moterys, bandančios padėti viena kitai ir kartu nelabai turinčios resursų tą padaryti.

Ar moterys turi pačios kreiptis psichologo pagalbos? O gal personalas turi patarti?

Mūsų gimdymo namuose sutarėme, jog esant sudėtingesniems atvejams (nėštumo metu ištikus kažkokiai komplikacijai, po sunkesnio gimdymo), aš pati aplankyčiau šeimą ir užmegzčiau pirminį kontaktą. Dažnai tokiose būsenose žmogui net sunku susiorientuoti, ko jam reikia, ir nėra vidinių jėgų ieškoti pagalbos. Ypač, jei tai ūmios situacijos. Besilaukiančias moteris prižiūrintys gydytojai taip pat nukreipia konsultacijoms, jei mato, kad to reikėtų.

Apibendrinant norisi pastebėti, kad moterys nėštumo ir gimdymo metu nori jaustis saugiai. Vienaip ar kitaip ligoninė nėra įprasta vieta. Dėl to gimdymuose dalyvauja vyrai, o jų paskirtis – užtikrinti ryšį ir saugumą gimdymo metu.

Ar turėtų psichologas padėti vyrui ruoštis jo moters gimdymui?

Iš esmės vyrai yra dar labiau emociškai palikti nei moterys. Istoriškai žvelgiant, vyrai gimdymuose dalyvaudavo labai retai. Tai nebuvo socialinė norma. Vyrams tai yra visiškai nauja patirtis – labai graži galimybė pamatyti gimties stebuklą, atrasti naują ryšį su savo moterimi, su vaikeliu. Ir kartu, manau, kad mes truputį per daug reikalaujame iš vyrų. Jiems tai labai nesava sfera, nes gimdymas labai moteriškas patyrimas, kuriame reikia išbūti, o ne veikti ir daryti. Tai labai emociškai intensyvus patyrimas – juk savo akimis jis mato, kaip gimsta jų vaikelis. O mes tuo metu norime, kad vyrai, pirmą kartą atėję į gimdymą ne tik, kad patys išbūtų, bet dar ir moterį palaikytų. Ir čia nėra bendrų taisyklių – kiekviena pora skirtingai išgyvena gimdymą arba pasirenka, ar vyrui dalyvauti gimdyme. Kartais gimdymas vyrui gali būti traumuojantis patyrimas, ypač jei gimdyme įvyksta komplikacijų arba tiesiog vyras asmeniškai ir jautriai priima moters nenorą kalbėti, jos griežtą „eik iš čia, neliesk manęs“ arba „tu man nepadedi“. Jei vyras nesuvokia moters būsenos ir kas su ja vyksta, jis gali įsižeisti, o tai gali pakenkti jų santykiams. Tyrimai rodo, jog vyrų pogimdyvinė depresija taip pat nėra toks retas reiškinys (kai kurie tyrimai rodo, jog 1 iš 10 susiduria su pogimdyvine depresija, 38 proc. nerimauja dėl savo būsenos), tik jie dažniausiai skandina ją alkoholyje, pasineria į darbą, stengiasi nebūti namie arba namie „išsijungia“ prie televizoriaus ar kompiuterio. Todėl gimdymui turi ruoštis visa šeima. Supratimas, kas vyksta gimdymo metu, kokioje būsenoje yra moteris labai padeda išgyventi šį patyrimą kaip gražų ir ryšius stiprinantį.

Čia, tikriausiai, svarbus pats pripažinimas, kad, iš tiesų, abu patiria tuos sunkius jausmus?

Taip, didesnė pusė porų patiria sunkumų po vaikelio atsiradimo. Tai natūralu, nes tuo metu kai gimsta vaikas, moteris ir vyras pereina į skirtingas būsenas. Ir tą bendrumo ir vienas kito supratimo jausmą, kurį anksčiau buvo lengviau surasti, kartais ne taip lengva užauginti. Šiuo metu labai svarbu, kiek jie sugebės pažvelgti į situaciją kito akimis, kiek jie sugebės vertinti, priimti vienas kito asmenybinius skirtumus, ir tai, kad jie skirtingai reaguoja į situacijas ir iškyla skirtingi jų poreikiai. Iš tiesų, labai svarbu, kiek jie gali girdėti vienas kitą tame skirtingume. Tokie išbandymai gali net labai pagilinti poros santykius. Ir, aišku, jie turi tą gražų santykių kūrinį – vaikelį, kuris yra didelė dovana.

Paprastas klausimas pabaigai: moteris sužino, kad laukiasi – koks būtų Jūsų pirmasis patarimas?

Surengti sau šventę, nesvarbu ar vienai, ar su vyru, ar su draugėmis. Svarbu viduje atšvęsti kelionės pradžią ir tai paminėti. Atsimerkti tai vidinei dvasinei kelionei. Ir tada tai, kas vyks, dėliosis į savos kelionės vaizdinį, į vientisą paveikslą ir padės atsakyti į labai daug klausimų bei įgalins giliam pokyčiui.

Informacija apie mokymų ciklą RKL Akušerijos ir ginekologijos klinikoje „Krikščioniškieji gimdymo namai“ čia.

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd