Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Petys petin su medikais
2020 gruodžio 21 d.
Petys petin su medikais

„Jeigu gydytojai yra ligoninės smegenys, o slaugytojai – širdis, tai pagalbinis personalas yra kraujagyslės. Jei jos neatliktų savo darbo, ligoninės organizmas tiesiog nefunkcionuotų“, – sako LSMU Kauno ligoninės direktorė valdymui ir infrastruktūrai dr. Svetlana Kauzonienė. Kaip, siaučiant pandemijai, laikosi nemedicininiai padaliniai – nematomasis ligoninės frontas?

         Ar COVID-19 epidemija smarkiai pakoregavo nemedicininio ligoninės personalo darbą? – paklausėme direktorės dr. S. Kauzonienės, atsakingos už šią, dažnai nematomą, galingo ligoninės smagračio veiklos pusę.  

         Žinoma. Išaugusius darbo krūvius, darbuotojų trūkumą jaučia visos ligoninės grandys. Kai kalbame apie pacientų gydymą, slaugą, reabilitaciją, savaime suprantama, kad pagrindinį darbą gelbėjant žmonių gyvybes ir atstatant jų sveikatą dirba  gydytojai ir slaugytojai. Pacientui turi būti užtikrintos tinkamos sąlygos gydytis, gydytojams ir kitam medicinos personalui turi būti sudarytos darbo ir poilsio sąlygos, kad nieko netrūktų, kad viskas veiktų, kad būtų švaru.  Taigi kažkas turi nupirkti medikamentus, apsaugos priemones, medicininę įrangą, užtikrinti, kad ji veiktų, kažkas turi užtikrinti IT sistemų veikimą ir naujų diegimą, kažkas turi plauti ir dezinfekuoti patalpas, gaminti ir tiekti pacientams maistą, rūpintis patalyne, šildymu, santechnika, elektra, transportu, saugumu... Taip pat kažkam reikia viską teisingai suskaičiuoti ir suvesti statistiką, sukontroliuoti darbuotojų darbo ir poilsio režimą ir t.t. Visą tai padaro ligoninės žmonės, kurie dirba petys petin su medikais.

Dabar, kai visa šalis gyvena karantino režimu, ta nematomoji darbuotojų armija negali dirbti nuotoliniu būdu – taip, kaip ir medicininis personalas, pagalbinių padalinių darbuotojai irgi dirba ir dieną, ir naktį, ir per šventes, jų lygiai taip pat kaip ir medikų dažnai nemato šeimos, artimieji, jie taip pat serga ir taip pat pavargsta. Susirgęs darbuotojas neateina į darbą. Ir tada reikia skubiai spręsti – kas atliks jo darbą. Nes jei, pavyzdžiui, sutrinka medicininė  įranga, med. technikos inžinieriai  ją taiso neatidėliodami, nes įranga turi nepertraukiamai veikti, jeigu vairuotojas suserga, kažkas turi jį pakeisti, nes pacientai turi būti aptarnauti ir vaistai atvežti laiku. Susirgo vairuotojas, prie vairo sėdo Transporto skyriaus vedėjas ir budėjo naktį – kaip kad į slaugytojos vietą stojo vyresnioji slaugytoja-administratorė.

Kai žymiai padaugėjo sergančiųjų COVID-19, per labai trumpą laiką ligoninės statybininkų brigada puikiai padirbėjo montuojant apsauginius koridorius ir taip užtikrinant saugų personalo ir pacientų judėjimą ligoninės viduje. Per epidemiją žodžio „rytoj“ beveik neliko. Yra tik – šiandien, tuoj pat. Nemedicininiai ligoninės padaliniai, kurių gretos irgi retėja, kurie taip pat pavargsta nuo psichologinės ir fizinės įtampos, susiduria su daugybe iššūkių. Turiu pasidžiaugti, kad kolektyvas  susidoroja su iššūkiais. Nors kartais tenka ieškoti pagalbos.  

–         Ar už darbą, kuriame egzistuoja COVID-19 grėsmė, nemedicininis personalas gauna priedus prie atlyginimų?  

–         Taip, kai darbas vyksta COVID-19 patalpose ir yra tiesioginis COVID-19 kontaktas, turime galimybę skirti priedus atsižvelgiant į Sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų darbo užmokesčiui didinti dėl COVID-19 ligos (Koronaviruso infekcijos) kompensavimo valstybės biudžeto lėšomis“. Jame numatyta, jog gydymo įstaigoms bus kompensuojamos išlaidos, skirtos darbuotojų, dirbančių su COVID-19 pacientais, darbo užmokesčiui didinti. Tačiau į šį įsakymą nepatenka tokių darbuotojų kaip vairuotojai, apsaugos darbuotojai, medicinos technikai ir pan., skatinimas, todėl pagal ligoninės finansines galimybes, darbuotojams, kurie vykdydami savo funkcijas, turi kontaktą su COVID-19 sergančiu pacientu ar dirba COVID-19 zonoje, už atitinkamai dirbtą laiką taip pat skiriamas priedas. 

–        Užsiminėte apie pagalbą. Ar sulaukiate jos?

–         Tikrą draugą pažinsi nelaimėje – ir tai yra tiesa. Dėkojame Lietuvos Šaulių sąjungai ir kitiems mūsų savanoriams, kurie padeda ligoninei kovojant su COVID-19 virusu. Šiuo metu šauliai padeda mūsų Transporto tarnybai dirbant naktimis ir savaitgaliais, kad būtų nepertraukiamai užtikrinta logistika, laiku pasirūpinta pacientais bei šiek tiek sumažinti krūvį pervargusiems vairuotojams ir pagalbiniam personalui gydymo skyriuose. Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinkinės šauliai padeda pervežti ligonius, o kai prireikia – ir mirusiųjų kūnus.  Deja, realybė yra tokia.

Mūsų bendradarbiavimas su Lietuvos šaulių sąjunga užsimezgė per pirmąją epidemijos bangą, pavasarį, kai didžiausias iššūkis buvo pasirūpinti personalo saugumu ir atskirti pacientų srautus. Mums visiems tai buvo pirmas kartas – susidūrimas su epidemija, efektyvių ir greitų sprendimų paieškos. Mums į pagalbą tada atskubėjo verslo atstovai ir Šaulių sąjunga, pastatydami prie Infekcinių ligų korpusą palapines, kuriose galėjome saugiai rūšiuoti pacientų srautus, GMP vairuotojai galėjo saugiai pakeisti apsauginę aprangą, personalas saugiai judėti.

Dabartiniai iššūkiai, užklupę per antrą pandemijos bangą, yra kitokio pobūdžio  – šį kartą mums pagalba reikalinga ne daiktais (pasirūpinome priemonėmis ir įranga), bet žmogiškaisiais ištekliais, – vėl kreipėmės į šaulius. Ir jie vėl ištiesė mums pagalbos ranką. Susidarė grafikus, pamainas, ir dabar kiekvieną naktį ir savaitgaliais į ligoninę ateina Šaulių sąjungos nariai savanoriauti. Iš savo pusės pasirūpinome, kad savanoriai gautų  ligoninės maisto davinius, kad galėtų užkąsti per pamainą. Mes taip pat esame dėkingi šaulių šeimoms – už supratimą, už palaikymą. 

–         Ar, jūsų akimis, skiriasi pirmoji, pavasarinė, epidemijos banga nuo pastarosios? Ne vien sergančiųjų skaičiais, bet ir visuomenės požiūriu?

–         Per pirmąją epidemijos bangą tiekėjai negalėjo pristatyti reikiamų prekių, nes dėl poreikių jų sandėliai ištuštėjo greitai, šių priemonių stygius buvo visame pasaulyje, taip pat daug nerimo buvo dėl dirbtinio plaučių ventiliavimo įrangos stokos, atitinkamai įtampa dėl to didėjo. Tai buvo chroniškas visuotinis asmeninės apsaugos priemonių stygius. Pavasarį gerąja prasme nustebino verslo aktyvumas, palaikant ligoninės kolektyvą ir skiriant paramą.  Už tai esame dėkingi.   Iš verslo, politikų, visuomenės pusės  buvo tikrai daug dėmesio, noro palaikyti medikus, nors pirmoji epidemijos banga, palyginus su dabartine,  buvo tik repeticija.

Šiandien yra kitaip. Akcijos, palaikančios medikus, staiga „išėjo iš mados“, nors epidemijos mastai gerokai didesni.

        Net Šv. Kalėdų proga?

–        Artėjant Kalėdoms, aš  išsiuntinėjau idėją verslo bendruomenei papuošti, šventiškai apšviesti ligoninės teritoriją, kad darbuotojai ir pacientai pro ligoninės langus matytų  šventiškesnį vaizdą, kad jiems būtų pakilesnė nuotaika. Būtų gražus ir prasmingas gestas. Nepavyko...

       Sustabdžius veiklą viešbučiams, maitinimo įstaigoms, transporto bendrovėms, darbo rinkoje turbūt yra nemažai ieškančiųjų darbo?

–       Kalbant apie personalą, šiuo metu mums trūksta darbuotojų – trūksta ir gydytojų, ir slaugytojų, ir pagalbinio personalo. Žmonės suserga. Žmonės pervargsta. Kai žiniasklaidoje iš visuomenės ir politikų pasigirsta priekaištų dėl gydymo įstaigų darbo, pagalvoju – ateikite į ligoninę savanoriauti, pamatysite situaciją iš arti. Įdomu, kaip jų mąstymas pasikeistų? Darbuotojų mes ieškome nuolat. Ir ne tik medicinos personalo, bet ir vairuotojų, pagalbinių darbininkų. Darbas būtų pagal terminuotą sutartį ekstremalios situacijos šalyje laikotarpiui. Teoriškai darbo rinkoje yra žmonių, kurie ieško darbo ir galėtų prisijungti prie mūsų komandos, o praktiškai įdarbinti  pavyko tik vieną kitą. Suprantama, kad terminuotos darbo sutarties  sąlygos netenkina, todėl ir kreipėmės pagalbos į savanorius.  Matau ir  kitą galimybę, kaip padėti gydymo įstaigoms užtikrinant normalų jų funkcionavimą – tai galėtų būti kariuomenės pagalba, valstybinių įstaigų pagalba žmogiškaisiais resursais.

–        Mėgstama pabrėžti, kad krizė – tai ne tik neganda, bet ir pamoka, galimybė paūgėti. Ką krizinė situacija atskleidė jūsų vadovaujamoje sferoje?

–        Per krizę kolektyvas tampa kaip šeima, sakyčiau, neretai bendraujama dar glaudžiau nei kai kuriose šeimose. Darbuotojai vienas kitą palaiko, užjaučia, paguodžia, nes į ką daugiau atsiremti, jei ne į tą, kuris dirba su tavimi petys petin? Iššūkiai išties yra neeiliniai, bet mes gerai susitvarkome, surandame efektyvių sprendimų ir vidinių resursų, kaip naujai organizuoti darbą. Ekstremali situacija parodė, kokia stipri gali būti komanda ir kokius iššūkius ji pajėgi atlaikyti.    

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd