Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Naujasis RKL direktorius medicinai: ko norėjote, bet nedrįsote paklausti
2020 sausio 17 d.
Naujasis RKL direktorius medicinai: ko norėjote, bet nedrįsote paklausti

32 m. gydytojas anesteziologas reanimatologas Aurimas Pečkauskas, neseniai tapęs Respublikinės Kauno ligoninės (RKL) direktoriumi medicinai,  sako, kad jo širdis priklauso intensyviajai terapijai. O protinė veikla, be kitų sferų, nukreipta į gydymo įstaigų valdymo procesus. 

„Esu daug visko priveikęs“ 

RKL direktorius A.Pečkauskas studijuoja (tai yra antrosios jo magistrantūros studijos) sveikatos vadybą ir lyderystę  Didžiosios Britanijos Šefildo universitete.  Be to, jis pasiliko dalį klinikinio darbo LSMU Kauno klinikų Centriniame anesteziologijos bei Skubios pagalbos skyriuose ir yra lektoriaus asistentas LSMU Anesteziologijos klinikoje.    

2020 m. sausio 1-ają įsigaliojo pakeistas nuo 2001-ųjų neklibintas Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas, kurio ankstesnė redakcija, A.Pečkausko įsitikinimu, gyvenimo pabaigoje iš žmogaus atėmė ne vieną teisę, tarp jų ir į orumą. Prie šio įstatymo pokyčio prisidėjo ir dabartinis RKL direktorius medicinai. Poįstatyminiai teisės aktai vis dar ruošiami, todėl praktinio įstatymo veikimo dar teks luktelėti. 

Pernai A.Pečkauskas paskelbtas nusipelniusiu Lietuvos kraujo donoru.

Ar ko nors nepraleidome? O taip. Naujasis RKL direktorius yra ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) valdybos narys.  „Onkologija atsirado, kai pasitraukiau iš aktyvios Jaunųjų gydytojų asociacijos veiklos, – pasakoja A.Pečkauskas. Jis buvo vienas šios asociacijos atkūrėjų ir valdybos narys. – Į visuomeninės organizacijos POLA veiklą įsitraukiau ne dėl to, kad sirgčiau onkologine liga – aš nesergu, tiesiog nutariau, kad galiu būti čia naudingas su savo kompetencijomis bei daug ko išmokti.“  

 „Na taip, esu daug visokių dalykų priveikęs ir nemažai veikiu“, – juokiasi RKL vadovų korpuso narys Aurimas, paklaustas, kiek valandų yra jo paroje. 

Per gyvenimą – dideliu greičiu

„Viską įmanoma suspėti, – įsitikinęs RKL direktorius medicinai, šiose pareigose jauniausias per visą ligoninės gyvavimo laiką. – Mano kredo toks: kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.“ 

„Mūsų specialybėje labai daug žmonių, kurie dirba didžiuliais krūviais, – kalba A.Pečkauskas. – Aišku, dėl to gresia perdegimas. Bet aš manau, kad suplanavus, susidėliojus darbotvarkę, viską teisingai subalansavus, nuveikti galima labai daug. Prieš keletą metų išmokau pasakyti „ne“. Taigi visos mano veiklos pasirinktos sąmoningai, daug ką atmetus.“    

Jis apsisprendė nebedirbti namuose: „Ką tik pradėjau eiti RKL direktoriaus medicinai pareigas, dar nesu tikras, kiek laiko jos pareikalaus. Gali būti, kad darbo diena nesibaigs įprastu laiku, bet tai man nieko naujo. Visgi prieš keletą mėnesių priėmiau sprendimą, kad grįžęs namo prie kompiuterio darbo reikalais nesėsiu. Viską, kas susiję su darbu, stengiuosi atlikti darbo vietoje, o parvykus į namus laikas turi būti skirtas pomėgiams ir poilsiui.“        

– Būna ir taip, kad grįžus namo lieka laiko tik pabėgioti ir – į lovą, – šypteli A.Pečkauskas.

 Pabėgioti? 

– Aha. Prieš miegą. Labai geras atsipalaidavimas, galva išsivalo.

– Ar bėgimas yra jūsų hobis?

– Taip, šiuo metu ruošiuosi pusmaratoniui. Bet tai ne vienintelis mano hobis. Didžiausias mano pomėgis yra kalnai.  Aukščiausias kalnas, į kurį teko įkopti, buvo Kilimandžaras, šį rudenį Alpėse teko šturmuoti ir aukštesnę nei 4 km viršukalnę. Į kalnus tikrai dar kopsiu ne kartą ir ne du. Mėgstu važinėti dviračiu. Ir teatrą, norėčiau skirti jam daugiau laiko. Labai mėgstu muziką – nuo džiazo ir alternatyviosios iki „Queen“ ir klasikos. Anksčiau pats grodavau ir dainuodavau, dabar tik klausau. Ir dar labai patinka važinėti motociklu – pavasarį ir į darbą tikiuosi atlėkti ant savo „Italo“.

 Jūsų pomėgiai – kaip svajonių jaunikio. Esate vis dar laisvas ir nepriklausomas?

– Na, jei čia klausimas, ar aš vedęs, tai ne, nevedęs (juokiasi). 

Daugiau prasmės – savo šalyje

– Dirbote Didžiojoje Britanijoje. Nesusigundėte ten pasilikti?

– Vienus metus praleidau rezidentūroje Didžiojoje Britanijoje, po to dar porą metų skraidžiau pirmyn atgal, tai reiškia, sėdėjau ant lagamino čia, dirbdamas kardiologijos intensyviosios terapijos skyriuje, plius dar buvo Jaunųjų gydytojų asociacija ir dar visokių nevyriausybinių veiklų, tada – pusei mėnesio į Londoną, kur dirbau intensyviosios terapijos gydytoju. Po poros metų skraidymo atėjo momentas, kai reikėjo priimti sprendimą: visam laikui išvažiuoti ar likti Lietuvoje. Kadangi dirbau nevyriausybiniame sektoriuje, tai yra, Jaunųjų gydytojų asociacijoje, kur organizavome daugybę mokymų, ganėme įvairius įstatyminius aktus įvairiuose politiniuose sluoksniuose, kažkaip man susidėliojo, kad daugiau prasmės - dirbti savo šalyje. 

Norint kažką realiai pakeisti, čia, mažoje smėlio dėžėje, yra žymiai paprasčiau. Ir kartu dirbti gydytoju,  padėti tiems žmonėms, kuriems padėti tu ir rinkaisi savo specialybę. Bet kuo tu esi aukščiau organizaciniuose laiptuose, tuo daugiau žmonių, kuriems gali padėti. Jei tu  gydytojas specialistas, vienu metu gydai vieną žmogų. Jeigu esi skyriaus vadovas, tavo sprendimai jau padeda visam skyriui, visiems skyriaus pacientams. Jei tu ligoninės vadovas ar jo komandos narys, tavo sprendimai turi įtakos visiems pacientams, kurie gydomi ligoninėje. Ir taip toliau. Taigi aš matau tame prasmę – tuose administraciniuose dalykuose. 

Apie mamos svajonę ir gerą vadovą 

– Kaip jūsų gyvenime atsirado medicina?

– Esu iš mažo kaimuko Žemaitijoje – Tilvikų kaimo Klaipėdos rajone. Septintoje klasėje nusprendžiau, kad noriu būti mediku. Ir taip įgyvendinau neišsipildžiusią mamos svajonę. Ji svajojo apie mediciną, bet tais laikais būdavo stojamieji egzaminai ir ji pabijojo net bandyti juos laikyti. Pasirinko kitą kelią. O aš pasirinkau jos svajonę – mediciną. Viena mano sesė (turiu jas dvi), vyresnė už mane penkeriais metais, irgi nusprendė būti medike ir, aišku, įstojo į mediciną. Tai aš jau kaip ir jos pasekėjas. Bet iš tikrųjų, atmetus visus motyvus, ko gero, medicina buvo tiesiog mano kelias. Niekada nesigailėjau šio pasirinkimo. Darau tai, ką mėgstu daryti.

– Kas jums šiandieninėje medicinoje atrodo silpniausia grandis?

– Aš manau, kad mes, lietuviai, turime savęs plakimo mentalitetą. Plakamės iš visų pusių, už viską, visaip, viskas pas mus ir su mumis labai labai blogai. Bet kai objektyviai pasižiūrime, kokį progresą darome... Jis yra įspūdingas. Ir tada klausimas – ar dėl to, kad save plakame, mes taip greitai progresuojame, ar tiesiog esame tokie, kurie greitai progresuotų ir be plakimo. Medicina yra sritis, kurioje viskas sparčiai juda į priekį. Aišku, problemų šioje sistemoje tikrai netrūksta, paveldėtos sistemos trūkumai akivaizdūs visose grandyse, pradedant vadybinėmis kompetencijomis, standartų diegimais, tinklo optimizavimu, visuomenės sveikata iš visų perspektyvų, bet aš manau, kad mes esame teisingame kelyje. Jau vien tai, kad gydymo įstaigose atsiranda tokie mokymai kaip „Lean“, rodo, kokiais dideliais žingsniais judame į priekį.

– Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras vadovas?

– Pirmiausia geras vadovas aiškiai suvokia realybę, savo vietą sistemoje, poziciją bei galimybes grandyje, kurioje jis yra. Antra savybė – gebėjimas kelti iššūkius sau, suprantant, kad nesikeisdami mes stabdome ne tik save, bet ir visą sistemą aplink save. Ir trečias, turbūt esminis dalykas, tai investicijos į žmones. Geras vadovas žino, kad neinvestuojant į pamainą, neugdant tų, kurie tave pakeis, pasmerkiamas bet koks tęstinumas. Jeigu žmogus nori tobulėti, mokytis, geras vadovas visada sudarys tam galimybes. Blogas meistras tas, kurio ego neleidžia po savęs palikti mokinių.

Aurimas Pečkauskas iš arčiau

  O dabar keletas blic klausimų, gerai?

– Be problemų.

– Jūsų Zodiako ženklas?

– Dvyniai.

 Mėgstamiausia spalva?

– Tamsiai mėlyna.

– Šunys ar katės?

– Katės. 

– Vieta, kurią labiausiai norisi aplankyti? 

– Vienos nėra, tokių vietų daug, nuo Australijos ar Pietų Amerikos iki Aliaskos.

– Esate tikintis?

–  Tikiu, kad yra dalykų, kurie ne mūsų pavaldume, į kuriuos mokslas kol kas neturi atsakymo, ir juos neigti būtų tiesiog kvaila.

– Labiausiai nepatinkantis bruožas?

– Abejingumas. Aplinkai, sau – bet kam.

– Labiausiai žavintis bruožas?

– Noras tobulėti, augti, įsitraukti į vykstančius procesus ir turėti platesnę ir tolimesnę viziją.

– Jūsų charakterio savybė, kuria nesididžiuojate, bet kurią esate priverstas pripažinti?

– Vienu metu sugebu generuoti daug idėjų. Bet kai jos pradėtos įgyvendinti ir veikia, jų rutiniškas valdymas tampa mažiau patrauklus ir norisi judėti tolyn. 

– Didžiausia jūsų stiprybė?

– Šimtaprocentinis įsitraukimas į viską, ko imuosi.   

 

Kalbėjosi Jūratė Kuzmickaitė   

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd