Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Kęstutis Urbonas: „Smagu po operacijos namo išleisti šimtamečius“
2018 liepos 17 d.
Kęstutis Urbonas: „Smagu po operacijos namo išleisti šimtamečius“

Susipažinkime iš arčiau su mūsų gydytoju Kęstučiu Urbonu: portalas lsveikata.lt jį kalbino kaip Jaunojo gydytojo titulą Kauno mieste šiais metais pelniusį specialistą.

Laikinosios sostinės metų jaunuoju gydytoju išrinktas Respublikinės Kauno ligoninės abdominalinės chirurgijos gydytojas Kęstutis Urbonas (34 m.) apdovanojimo tikina nesureikšminantis. „Smagu žinoti, kad esi teisingame kelyje. Tačiau ne vien darbas apibrėžia žmogaus vertę. Mano manymu, šeima – ta vieta, kur gali save labiausiai realizuoti. Didžiausia siekiamybė – būti žmogumi. Tuo stengiuosi vadovautis ir darbe“, – sako jis.

Chirurgija – šaltų nervų reikalaujanti specialybė. Jau visiškai tvirtai jautiesi laikydamas skalpelį rankoje?
Apie riziką galvoju visą laiką, bet yra aiškus planas ir turi jį įvykdyti. Turi būti įtarus ir atsargus, kritiškų situacijų gali atsirasti bet kada. Pamenu, dar studijų metais dirbau asistentu priėmimo-skubios pagalbos skyriuje ir mūsų paprašė prižiūrėti profesionalius karo medikus. Atvykus vienam pacientui su prakirstu antakiu, kraujuojančia žaizda, padėdamas ją man sutvarstyti paramedikas tarstelėjo, kad sudėtingas mano darbas, turiu priimti daug greitų sprendimų. Paprieštaravau, kad tai jo darbe, kur lekia kulkos, kur kas didesnė įtampa. O jis atliepė: „Pripranti ir nejauti streso, tai tampa įprasta būsena.“ Taigi ir mano darbe yra panašiai (šypsosi).
 
Operacijos sėkmė, deja, ne visada priklauso nuo gydytojų profesionalumo. 
Be abejo, netekčių neišvengsi. Chirurgija yra pakankamai „slidi“ specialybė, neužtenka pakeisti tabletes, kad pasiektum rezultatą. Kiekviena operacija – stresas paciento organizmui ir tą reikia išgyventi. Tad neišvengiamai pasitaiko visokių baigčių. Taigi darbas nėra rožėmis klotas, nemažai atvejų, kad ir kiek stengtumeisi, nieko negali pakeisti. Aišku, patys pacientai neretai stebisi, kad viskas iki šios dienos buvo gerai, o štai prisireikė operacijos ir žiūrėkite, kas įvyko. Bet jei prireikė operacijos, vadinasi, ne viskas buvo gerai.
 
Sakoma, kad šiandien ligos jaunėja. Pastebi tai savo praktikoje? 
Bendras pacientų srautas – labai įvairus: onkologija, ūminės patologijos, planinės operacijos – išvaržos, tulžies pūslės akmenligė, ir amžius skirtingas. Tačiau galėčiau išskirti, kad pastaraisiais metais kaip tik daugėja garbaus amžiaus pacientų – ir devyniasdešimtmečių, ir šimtamečių. Vyriausiai moteriai, kurią prieš pusantrų metų operavau dėl tulžies pūslės akmenligės sukelto uždegimo, buvo šimtas treji. Ji ganėtinai greitai pasveiko. Smagu, kai po operacijų šimtamečiai išvyksta namo. Tokios tendencijos iš dalies džiugina, nes žmonės ilgiau išlieka sveiki. Tačiau tokiame amžiuje išauga pooperacinių komplikacijų rizika.
 
Praėjusį savaitgalį praūžusios Joninės pažėrė daugiau pacientų su ūmiomis patologijomis, kurioms atsirasti nemažą vaidmenį turi nesaikingas alkoholio vartojimas?
Nors nestinga kritikuojančiųjų naujuosius alkoholio draudimus, tikrai pajutome sumažėjusį tokių pacientų kiekį. Po Jūros šventės Klaipėdoje retas kuris blaivas atvykdavo į priėmimo skyrių. Dabar situacija kiek keičiasi ir tą pirmiausiai pajunta priėmimo-skubios pagalbos skyriai. Aišku, nemalonu, kai tave apriboja, būtų daug smagiau, jei viskas keistųsi ir be to. Bet kol kas greičiausiai tai nelabai įmanoma.
 
Sugebi po darbų „pravėdinti“ smegenis?
Ne visada tai pavyksta padaryti. Bet nemanau, kad tai yra blogai. Jei gyveni tuo, ką darai, nemanau, kad tai reikia „išjungti“. Juo labiau atsigauti pakanka atostogų: pažvejoji, motociklu pavažiuoji ir atsipalaiduoji. Beje, mano žmona - taip pat chirurgė, gydo vaikus, tad turime daug bendrų temų diskusijoms, nežinau, ar nuo jų stengiamės pabėgti. Gal psichologai dėl to ir sukritikuotų (šypsosi).
 
Kas tave paskatino tapti mediku?
Greičiausiai įtakos turėjo tai, kad visąlaik šeimoje buvo juntama didelė pagarba gydytojams. Be to, vieno draugo tėtis, dabartinis mano kolega Alfredas Mačiulis, dirbo chirurgu ir nuo mokyklos domėjomės, kaip atrodo šis darbas. Kai rinkausi mediciną, buvo daug atkalbinėjimų – nestigo sakančiųjų, kad tai nepelninga. Aišku, ne dėl pinigų šią specialybę renkiesi. Norėjosi save realizuoti, nors mokslai neblogai sekėsi ir aplinkiniai ragino rinktis ekonomiką, teisę... O mintis apie chirurgiją lydėjo nuo pat pradžių, kai tik įstojau. Aišku, tai yra specifinė sritis, planuojant darbą daug niuansų, kuriuos sunku pakeisti, patalpinti į darbo kodeksą. Daug laiko tenka praleisti darbe, nes tarp operacijų būna dideli „langai“. Nauji reglamentavimai dėl žmogaus teisių apsaugos irgi stipriai apsunkina veiklą.
 
Neseniai buvai išrinktas Kauno metų jaunuoju gydytoju. Apdovanojimas įpareigoja?
Esu ugdytas būti santūrus, tad nesistengiu sureikšminti tokių apdovanojimų. Tačiau visada malonu, kai pagiria – keista, jei būtų kitaip. Vadinasi, esu teisingame kelyje. Visuomet stengiuosi dirbti sąžiningai ir viską atlikti iki galo šimtu procentu. Be to, chirurgija nėra vieno žmogaus specialybė, džiugu, kad turiu tvirtą kolektyvo užnugarį.
 
Pas mus paruoštų medikų užsienyje laukia išskėstomis rankomis. Viliojo mintis išbandyti laimę svetur?
Visada sveika apie tai galvoti, išvykti pasisemti patirties mėnesį kitą ar pusmetį. Galimybių tam yra, bet klausimas, ar emigravęs visam laikui jausiesi gerai. Taip, pinigų gausi daugiau, bet ar jais viskas matuojama? Aš pakankamai atsargiai į tai žiūriu. Be to, esu namisėda (juokiasi), Kaune gimiau ir gyvenu, o ir kalbant apie karjerą matau nišą, perspektyvą. Tačiau ne darbas apibrėžia žmogaus vertę. Labai smagu, kai jis teikia džiaugsmą. Tačiau mano manymu, šeima – ta vieta, kur gali save labiausiai realizuoti. Didžiausia siekiamybė – būti žmogumi. Tuo stengiuosi vadovautis ir darbe.

Aigustė Tvaronaitė
lsveikata.lt

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd