Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Kardiologė, kurios rankose – ir ligoninės širdis
2019 gruodžio 12 d.
Kardiologė, kurios rankose – ir ligoninės širdis

Kai doc. dr. Diana Žaliaduonytė, laimėjusi Sveikatos apsaugos ministerijos konkursą, tapo Respublikinės Kauno ligoninės (RKL) generaline direktore, girdėjosi komentarų: puiki gydytoja kardiologė, mokslininkė, Prezidentės įvertintos disertacijos autorė viską turės padėti į stalčių, nes administracinis darbas nukonkuruos klinikinį. 

–   Ar tokiuose nuogąstavimuose buvo tiesos? Ar tapus ligoninės, turinčios 8 klinikas, apie 1600 darbuotojų, vadove lieka laiko ir jėgų klinikiniam darbui? – paklausėme doc. dr. D.Žaliaduonytės.

–  Taip, tikrai yra tiesos, ir nemažai. Į administracinį darbą panėriau visa galva. Ko gero, taip atsitinka kiekvienam įstaigos vadovui, pradėjusiam dirbti į naujoje vietoje ir matančiam prasmę, tikslą, perspektyvas. Ligoninė didelė, išbarstyta per keletą vietų, teikia įvairias paslaugas, todėl greitai ir sklandžiai susipažinti, aprėpti visas sritis yra sunku. Iškart noriu atsiprašyti pacientų, kuriems nepavyksta užsiregistruoti, kurių visų nebegaliu priimti, nes dėl naujų pareigų klinikinį darbą teko apriboti iki kelių valandų per savaitę. Vis dėlto negaliu nepacituoti savo Mokytojo, prof. Renaldo Jurkevičiaus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų generalinio direktoriaus: ta dienos dalis, kuri skirta kardiologijai, yra pati geriausia. Mano širdis priklauso gydytojo profesijai, kurią labai myliu ir vertinu.

–  Baigėte biomedicinos mokslų studijas, įgijote daktaro laipsnį LSMU, esate šio universiteto Medicinos akademijos Medicinos fakulteto Kardiologijos klinikos docentė. Kaip jaučiatės, ugdydama medicinos pasaulio potencialą?

 –  Mokslas neabejotinai yra visuomenės pažangos, tobulėjimo variklis. Technologijos, kompiuterizacija, kosminiai tyrinėjimai, robotizacija, laboratorijose gimstantys išradimai  sparčiai keičia mūsų gyvenimą. Medicinos srityje taip pat vyksta dideli pokyčiai, kinta net ligų grupės. Tiek, kiek anksčiau, nebesergame tuberkulioze, tačiau mirštame, ir gana jauni, nuo miokardo infarkto. Pagydome buvusias grėsmingas infekcijas, bet kovojame su tokiomis bakterijomis, kurių nebuvo iki antibiotikų eros. Medicina – itin jautri ir daug žinių reikalaujanti  sritis, o nuo mūsų, tų, kurie šiandien ruošia studentus, daug priklauso, kokie jie bus gydytojai.  Mokyti ir ugdyti jaunus žmones visų pirma yra be galo didelė atsakomybė.

–  Ar turite versiją, kodėl devyniolikametis,  užuot, kaip šiandien madinga, "ieškojęs savęs" nerūpestingai keliaudamas kur nors po Indoneziją,  pasirenka 10-12 metų studijuoti mediciną?

–  Manau, kiekvienam – savas kelias. Yra charakteris, yra aplinka, kurioje vaikas augo, formavosi jo asmenybės pamatai.  Kokie buvo tėvai, kokie draugai supo, koks buvo požiūris į mokslą, pagaliau, kiek knygų perskaitė – svarbios visos detalės. Dauguma dabartinės jaunos kartos žmonių nori visko ir labai greitai, iš karto. Aš manau,  kad tie, kurie renkasi medicinos studijas – jie veikiausiai pasižymi didesne branda.  Neslėpsiu, yra studentų, kurie pateko ne visai į savo roges. Bet reikia pasidžiaugti, kad didžioji dalis, tikiu, taps gerais ir atsakingais gydytojais.

–  Ar RKL durys atviros internams, rezidentams, jauniems gydytojams? Koks galėtų būti jų indėlis į ligoninės šiandieną ir ateitį?

–  Durys atviros visiems, ir ne tik jauniems, bet kalbant būtent apie naująją gydytojų kartą, manau, kad RKL kolektyvas turi patirties, kurią gali kompetentingai perduoti jauniesiems kolegoms. Norėtųsi plėsti mokytojų ratą, kuris tradiciškai yra, bet gana nedidelis. Ligoninė būsimajam gydytojui gali pasiūlyti susipažinti su jos gyvenimu, sudaryti sąlygas būti arčiau paciento. O jaunimas gali ne tik semtis žinių iš patirties turinčių gydytojų, bet ir atnešti naujų idėjų, įpūsti šviežių vėjų. Labai norėtųsi jaunimą įtraukti į kolektyvą ir paskatinti būti ne tik gydytojais, bet ir ligoninės – tokios,  kurioje norėtųsi dirbti – kūrėjais.

Suprantu, kad jaunimas nori uždirbti pinigų, dažniausiai tai būna pirma klausimas.  Pritariu, kad medicinos darbuotojai tikrai uždirba nepagrįstai mažai, o darbas atsakingas, neretai pasiaukojamas. Bet ligoninė yra viešoji įstaiga su tam tikru biudžetu, ir mes negalime siūlyti tokio atlyginimo, kokį moka privačios įstaigos.  Vis dėlto esu įsitikinusi, kad šalia atlygio labai svarbi ir gera darbo atmosfera, motyvuojanti aplinka, galimybės tobulėti. Manau, niekas taip „neužmuša“ jauno gydytojo, kaip pasakymas, kad „visą laiką  taip buvo, taip darėme, darysime taip ir toliau“. Tada – iškart galas visam procesui, tobulėjimui,  jaunimo pritraukimo perspektyvoms.

–  Kaip jūs pati priėmėte sprendimą tapti medicinos studente?

 –  Taip jau susiklostė, kad mūsų giminėje aš esu pirmoji ir kol kas vienintelė gydytoja. Mano mamytė mane tiesiog pastūmėjo į šią specialybę. Visuomet buvau gera mokinė, labai kruopšti, jaučiau atsakomybę, kad visada būtų paruoštos pamokos, man nebuvo sunku, prie jų nereikėdavo ilgai užtrukti. Kai buvau penktoje klasėje, galvojau: ar būti mokytoja, ar gydytoja? Po to noras ir tam, ir tam kažkaip nuslopo, o dvyliktoje klasėje, besvarstant, kur čia man pasukti, mama sako: kodėl tau netapus gydytoja? Gerai mokaisi, turi gerą galvą, šeimoje neturime gydytojo. Ir man ta mintis labai patiko. Pradėjau kryptingai ruoštis egzaminams. Taip ir atsidūriau medicinoje.

–  Jūs – labiau į tėtį ar į mamą?

–  Manau, kad daug kuo esu labiau panaši į tėtį. Jis yra inžinierius, miškininkas. O mama gamino knygas – dirbo spaustuvėje. Bet ji labai moka vadovauti ir yra nepataisoma optimistė, gal šie bruožai – iš jos. (Juokiasi).   Kai buvau visai maža, tėtis dažnai būdavo komandiruotėse, daug laiko praleisdavau su mama.  Vėliau jis dirbo administracinį, vadovaujamą darbą, tada mes jį matydavome dažnai. Mama kaip tik pradėjo dirbti spaustuvės rytinėje pamainoje, tai tėtis mane ir trejais metais jaunesnį brolį išlydėdavo į mokyklą. Kai mes pareidavome, iš darbo jau būdavo grįžusi mama. Mums su broliu pasisekė: nebuvo taip, kad augtume be tėvų. Jie buvo su mumis.

–  Vadovauti ligoninei ir tuo pačiu dirbti klinikinį, akademinį darbą – gana ekstremalus gyvenimo išbandymas. Ką naujo jis padėjo jums sužinoti apie save?

–  Kad manęs negąsdina platesni vandenys ir horizontai. Kad galiu laisvai juose orientuotis. Atradau, kad svarbu tikėti savo intuicija. Kad domėjimasis tokiais dalykais, kaip pastatai, šildymas, apgriuvusios sienos, statybiniai poreikiai, smulkūs buitiniai kivirčai ir problemos – visa tai lengvesni reikalai nei atrodė iš pradžių ir tikrai lengviau nei kardiologija. Ypač kai šalia profesionali komanda. Dabartinėje pozicijoje sparčiai tobulėja ir diplomatiniai gebėjimai (šypsosi). Džiaugiuosi, kad moku atpažinti žmones, tai labai padeda.

–  Kokiomis svarbiausiomis savybėmis turi pasižymėti geras gydytojas ir gera šiuolaikinė ligoninė?

–  Kalbant apie gerą gydytoją, pirmiausia paminėčiau profesionalumą, žinias, kompetenciją. Antra savybė – atidumas. Ir trečia – empatija, įsijautimas į pacientą. O geros ligoninės požymiai – arti paciento, profesionali, šiuolaikiška, žengianti pirmyn kartu su mokslo inovacijomis, šių dienų aktualijomis, besikeičianti. Racionaliai naudojanti resursus, efektyviai teikianti paslaugas. Tokios ligoninės vadovai, lyderiai  – profesionalūs savo sričių žinovai, sąžiningi, gebantys suburti ir uždegti žmones ir kurti šiuolaikišką gydymo įstaigą.

–  Ar XXI a. turi savų iššūkių gydytojo profesijai?

–  Gydytojas yra tas, kuris yra arti žmogaus. Kuris turi jį išklausyti. Nustatyti ligą, paskirti gydymą. Ir šie kertiniai dalykai nepavaldūs laikui. Tačiau šiandien, kai į mūsų didelių greičių kasdienybę skverbiasi daugybė technologijų, gydytojai irgi priversti su jomis dirbti. Dabar mes turime įvairiausių medikamentų, diagnostikos priemonių, instrumentų, aparatūros, bet nebeturime laiko. Dažniausias šiuolaikinio paciento nusiskundimas – kad gydytojas jam neskiria dėmesio. 

Neseniai skaičiau Noah Gordono „Gydytojas. Avicenos mokinys“ ir man buvo labai įdomu toje knygoje, kurioje veiksmas vyksta XI a.,  skaityt apie dalykus, kurių mus mokė universitete: kad įdėmiai išklausęs ir apžiūrėjęs pacientą, pačiupinėjęs jį, tu iš esmės jau gali suvokti, kuo jis serga. Dabar mes kartais praleidžiame šią dalį – pokalbį su pacientu, jo apžiūrėjimą, pulso čiuopimą. Vietoj to dažniausiai iškart siunčiame jį atlikti tyrimus. Kartais šiandieninei medicinai reikėtų atrasti, kas pamiršta. Naujos mokslinės tiesos pripažįsta, kad kai kurie seni geri dalykai irgi yra tiesa (šypsosi). 

  –  Prieš tapdama RKL generaline direktore vadovavote LSMU Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Širdies nepakankamumo ir ydų skyriui.  Kokias paslaptis širdies daktaras žino apie svarbiausią žmogaus organą?

–  Daktaras sužino tas paslaptis, kurias jam papasakoja pats pacientas. Kartais gal ne taip lengva išgauti tą informaciją, bet ji svarbi. Vienas esminių dalykų yra paciento pasitikėjimas gydytoju, jų tarpusavio ryšys. Jeigu pacientas tiki gydytoju, tiki, kad jam padės, tai jau didelis žingsnis gero rezultato link. Kitas paslaptis daktaras gali sužinoti atlikdamas echokardiografiją, kuri leidžia pažiūrėti į širdį. O ji gali parodyti, kad žmogus buvo sirgęs infarktu, daug metų turėjo aukštą kraujospūdį, kurio nesigydė, ilgą laiką kentė širdies ritmo sutrikimą. Per širdis mes daug dalykų gyvenime galime sužinoti ir paveikti (šypsosi).

Būna, kad žmogus pas kardiologą ateina ne dėl to, kad turi rimtą širdies ligą, o todėl, kad jis pavargęs nuo nuolatinės įtampos, streso, bėgimo ir jaučia simtomus, panašius į širdies veiklos sutrikimo. Ir tokių pacientų daugėja. O širdies ligos jaunėja. Tačiau padidintas kraujo spaudimas, širdies ritmo sutrikimai, krūtinės skausmai gali visiškai nereikšti, kad pažeista širdis, tai gali būti susiję vien su emocine būkle. Peržiūrėjęs savo dienotvarkę, prioritetus, atradęs laiko poilsiui, žmogus gali gyventi gerą ir besimptomį gyvenimą.

–  Kalbant apie gyvenimą sąmoningai sulėtintu tempu – ar jums tai pavyksta?

–  Neslėpsiu: sunkiai. Retkarčiais pavyksta, bet dažniausiai gyvenimas tiesiog bėga. Aš išmokau į tai žiūrėti filosofiškai. Kada tam gyvenimui bėgti, jei ne dabar? Gal geriau dabar, kol esu jauna, kol galiu, kol turiu minčių, idėjų ir žinau, kur reikia bėgti, aš bėgsiu. O pailsėsiu paskui. (Juokiasi).

 Kokią matote RKL po trejų-ketverių metų?

–  Dar per anksti klausiate. Paklauskite to  po  šešių mėnesių.   

Kalbėjosi Jūratė Kuzmickaitė  

Interviu išspausdintas "Kauno dienos" žurnale "Sveikata"      

Aliaus Koroliovo nuotr.                  

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd