Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Infekcinių ligų skyriaus vedėja E.Tamašauskienė – kandidatė "Metų kaunietės" rinkimuose
2021 kovo 20 d.
Infekcinių ligų skyriaus vedėja E.Tamašauskienė – kandidatė "Metų kaunietės" rinkimuose

LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų skyriaus vedėjos gydytojos Estelos Tamašauskienės kandidatūra pristatyta „Metų kaunietės“ rinkimuose. Kokie jai buvo šie metai, kuriuos pasaulis ir Lietuva gyveno COVID-19 pandemijos sąlygomis?  

Šalies kovidiniame klasteryje LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų skyrius buvo ir tebėra vienas karščiausių taškų. Nuo pandemijos paskelbimo pradžios čia gydyta apie 1100 COVID-19 pacientų.  

Ar šio skyriaus vedėja, gydytoja infektologė Estela Tamašauskienė yra verkusi per tas infekcijos siautėjimo savaites, kai Infekcinių ligų skyriuje buvo užimtos beveik visos arba visos COVID-19 lovos (vienu metu gulėjo 127 pacientai), virusas kasdien retino personalo gretas, o likusiųjų darbo krūvis ir grafikas tapdavo neprognozuojami?  

Klausimas, be abejo, netinkamas. Padalinių vadovai neverkia. Jie užsiima vadyba, organizaciniais procesais, kasdien sprendžia tūkstantį ir vieną problemą. Ir vis dėlto?  

„Dėl darbinių dalykų aš neverkiu. Bet per šią epidemiją... Taip. Buvo situacijų, kai ašaros riedėjo nevaldomai. Buvo labai skaudžių, netikėtų pacientų netekčių, kurios sugraudino ne vieną. Ir šiandien man liūdna diena, nes netekome jauno, labai malonaus savo paciento, dėl kurio dėjome daug pastangų mes ir mūsų kolegos LSMU Kauno klinikose. Tokie atvejai labai sukrečia“, – kalba E. Tamašauskienė.  

„Tačiau patiriame ir didelio džiaugsmo akimirkų, – nusišypso ji. – Kai žmogaus, jau, sakykime, garbaus amžiaus, turinčio lėtinių ligų, būklė teikia nedaug vilčių, o jis ima ir pradeda gerėti. Ir išsikapsto, pasveiksta. Ir laimingas, dėkingas stojasi ant kojų, vyksta namo. Tada būna šventė visam mūsų skyriui.“  

„Pirmas žodis, ateinantis į galvą norint apibūdinti gydytoją Estelą – jautri, – sako LSMU Kauno ligoninės generalinis direktorius prof. Albinas Naudžiūnas. – Labai pareiginga. Tai yra žmogus, kuriuo galima pasitikėti bet kurioje situacijoje.“  

–       Ar praėjus metams, kai esame pažįstami su SARS-CoV-2, galima sakyti, kad jau perpratome šį virusą? – paklausėme gydytojos E.Tamašauskienės.  

– Negalime taip teigti. Informacijos daug, bet daug ir neatsakytų klausimų. Dar nėra aiškumo dėl imuniteto susiformavimo – ir persirgus, ir po vakcinacijos. Nors visame pasaulyje vyksta intensyvūs tyrimai, klinikinės studijos, dar nėra veiksmingų vaistų, kurie pagydytų COVID-19 ligą, sustabdytų viruso dauginimąsi žmogaus organizme. Stebime labai skirtingas ligos eigas. Būna tiesiog stebuklingų atvejų, kai pasveiksta pacientai, turintys kone visus žinomus rizikos veiksnius: ir antsvorį, ir hipertenziją, ir cukrinį diabetą, ir prastokai funkcionuojančius inkstus.

Bet būna, kad pacientas, atvežtas tokios visai vidutinės būklės, labai staigiai ima blogėti, o jo organizmas nereaguoja į gydymą. Ir amžius kartais ne lemiamas veiksnys. Nėra taisyklės, kad jei ligoniui virš 80 m., tai prognozė prasta, o jei 40 m., tai pasveiks. Matėme ne vieną atvirkštinį atvejį.

Ši infekcija sugriovė daugelį taisyklių. 39 m. paciento, kurio vienintelis lėtinis susirgimas – odos liga, COVID-19 ligos eiga buvo labai sunki. Teko perkelti į reanimacijos skyrių, dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo prireikė intubacijos. Pablogėjimas buvo ypač greitas. Kas lemia tokius atvejus, dar nėra gerai žinoma. Galbūt po metų jau turėsime atsakymus į daugelį kol kas neatsakytų klausimų.  

–       Kaip pavadintumėte šiuos 12 mėnesių, praleistų su koronavirusu?

– Mums, infektologams, tas laikas buvo neįprastas. Sunkus. Įtemptas. Tokios padėties nė vienas mūsų nesame matę per visus darbo metus. Šie mėnesiai buvo iššūkis, per kurį stengėmės sąžiningai dirbti darbą, deleguotą pagal mūsų specialybę.  

–       Kiek trukdavo jūsų darbo diena per pandemijos piką?

– Tos dienos buvo ilgos... Begalės organizacinių dalykų, ligonių apžiūros per 5 aukštus, sprendimai dėl sunkiausių pacientų, ką su jais daryti – gal kelti į reanimaciją, gal pervežti trečio lygio gydymui. Skambučiai iš izoliacinių palatų, iš skyrių, pranešantys apie naujus židinius. Skambučiai iš LSMU Kauno klinikų – perimdavome jų pacientus. Per dieną būdavo apie 50 skambučių.

Reikėjo suderinti daug dalykų, kas savaitę – organizuojančios įstaigos Kauno klinikų rengiami pasitarimai, kintanti padėtis, nauji sprendimai. Per piko mėnesius ne tik aš – mes visi, Infekcinių ligų skyriaus gydytojai, rezidentai, vyresniosios slaugytojos, mums talkinantys kitų skyrių gydytojai terapeutai labai retai išeidavome namo pasibaigus darbo valandoms. Užsibūdavome iki 19, 20 val., vyresniosios slaugytojos ir iki 23 val.

Užduočių, teisės aktų buvo daug, o darbuotojai dėl COVID-19 iškrisdavo vienas paskui kitą, juk vakcinacija dar nebuvo prasidėjusi. Jei ne kas dieną, tai kas antrą iš naujo sudarinėdavau gydytojų, rezidentų grafikus, kad visą parą būtų užtikrinamas nepertraukiamas darbas.

–       Ar optimistiškas jūsų žvilgsnis į ateitį?

– Norėčiau, kad jis toks būtų, vilties suteikia ir vakcinacija, bet matant, kas vyksta Europoje, pasaulyje, ramybės nedaug. Virusas mutuoja, atsiranda naujos atmainos, kaimyninėse šalyse atvejų labai daug, griežtinami karantino ribojimai.

Todėl prognozuoti, kad jau grįšime prie įprasto infektologų darbo – encefalitų, minkštųjų audinių, Chlostridium difficile infekcijų, sepsių ir kt., – kol kas negalime. Pas mus dabar lengvesnis laikotarpis, mūsų skyriuje pastaruoju metu užimta apie 40 COVID-19 lovų, bet kalbėti apie atsipalaidavimą dar per anksti.  

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd