Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Gydytojas pataria, kaip sveikam įveikti užstalės maratoną
2019 gruodžio 18 d.
Gydytojas pataria, kaip sveikam įveikti užstalės maratoną

Šios Kalėdos pirmosios, kurias 29 m. Benas Sakalauskas po 6 medicinos studijų ir 4 rezidentūros metų pasitinka jau būdamas gydytojas gastroenterologas. Jis dirba Respublikinės Kauno ligoninės (RKL) Diagnostikos klinikoje, Endoskopijų skyriuje ir konsultuoja RKL Konsultacijų poliklinikoje. Kokie gydytojo B.Sakalausko patarimai besirengiantiems šventiniam užstalės maratonui?

Laiku pasakyti „stop“

Saikas. Šį žodį gydytojas gastroenterologas B.Sakalauskas pakartojo kelis kartus.  Nuo švenčių stalo, sakė jis, galima skanauti visko, bet jei nenorime turėti problemų, to „visko“ turi būti ne per daug. Tiesiog – protingai, saikingai, po truputį, ir nereikės nei tabletės, nei ligoninės priimamojo, nei liaudiškų priemonių. Beje, jis nėra jų šalininkas.

„Aš pasitikiu mokslu, – paaiškino B.Sakalauskas. – Jeigu žmogus neturi specifinių sveikatos bėdų, jo organizmas su  laikinai sutrikusiu virškinimu gali susitvarkyti pats.“

Jei nutiko taip, kad primaišėme įvairaus maisto, persivalgėme, prisikimšome sunkiai virškinamų produktų ir sustreikavo skrandis, gydytojas pataria ne pulti ryti fermentų tablečių, o gerti daugiau skysčių ir pajudėti.

Jei negalavimas nepraeis savaime, jau reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą. Gydytis pačiam pelyno ar ramunėlių arbatomis gastroenterologas B.Sakalauskas nerekomenduoja. Nes užsitęsusi savijauta „sustojo skrandis, pykina, skauda pilvą, pila prakaitas“ gali reikšti ir rimtą ligą, pavyzdžiui, ūminį pankreatitą (kasos uždegimą).

Ūminiai ir lėtiniai kasos uždegimai, virškinimo, kepenų funkcijų sutrikimai – tai dažniausios priežastys, dėl kurių kreipiasi pacientai, pakilę nuo didelių storų lietuviškų Kalėdų stalo. 

Su tėčiu – kolegos

 „Kiek save pamenu, visada norėjau būti gydytoju.  Kai paklausdavo, kuo svajoju tapti užaugęs,  atsakydavau: „Mano tėvai gydytojai ir aš būsiu gydytojas“. Visiškai negalvodamas, kad reikės ilgų studijų metų, gal bus sunku, galbūt teks skirti labai daug jėgų. Tiesiog žinojau: būsiu gydytojas, ir tiek“, – pasakojo B.Sakalauskas.

Jo pažintis su medicina buvo ankstyva: „Mano mama gydytoja infektologė, o tėtis vidaus ligų gydytojas, gydytojas endoskopuotojas. Po pamokų eidavau į ligoninę, matydavau, kaip dirba tėvai.  Ligoninėje man būdavo įdomu, ypač pas tėtį. Mane, vaiką, tiesiog užburdavo endoskopijų aparatas. Stebėdavau žmones, kuriems tėtis padėdavo. Jie būdavo tokie laimingi ir dėkingi.“

„Pasirinkau medicinos studijas, norėdamas dirbti panašiai kaip tėtis. Tapau gydytoju gastroenterologu, atlieku ir endoskopinius tyrimus. Taigi darau ir tai, ką tėtis, ir dar plačiau. Tėtis tebedirba klinikinį darbą Panevėžyje. Dabar esame kolegos“, – nusišypsojo gydytojas Benas.

Teko išmokti mokytis

–  Mokykloje mokėtės gerai?

–  (Atsidūsta). Labai judrus vaikas buvau. To, kas man neįdomu ar, mano manymu, neprireiks, nesimokydavau, o mokytojams tai, žinoma, nepatikdavo. Vis dėlto įstoti studijuoti mediciną žinių pakako. Mano sesė geriau mokėsi (juokiasi). Ji baigė doktorantūrą ir yra ekonomistė Londone, banke. O aš kryptingai ėjau savo keliu.

–  Ar praėjus studijuoti mediciną nebuvo šoko dėl užgriuvusio krūvio?

–  Šokas buvo... Pirmas kursas buvo tragiškai sunkus. Paskui pamažu ėmiau perprasti, kaip reikia mokytis, kad įstengtum susidoroti su krūviu. Atradus sistemą, kuo toliau, tuo sekėsi geriau. Medicinos studijos iš tiesų sunkios, reikalaujančios išmokti labai didelius kiekius medžiagos, bet kai pripranti prie krūvio, išmoksti mokytis, įvaldai metodiką – tuomet viskas paprasčiau. Ir vis dėlto, kai atsigręžiu, – pastangų buvo daug įdėta. Visą laiką jaučiau atsakomybę: jei kažką praleisiu, neišmoksiu, ta spraga vėliau gali kainuoti žmogaus gyvybę. Taigi be spaudimo iš dėstytojų dar jaučiau ir savo paties spaudimą.

–  Kaip atradote savo mokymosi sistemą?

–  Pradėjau draugauti su grupioke (dabar ji – mano žmona, auginame 1,5 metų dukrelę Urtę), ėmėme mokytis kartu, ji ir nukreipė mane teisinga linkme.

–  Nesigailėjote savo pasirinkimo studijuoti mediciną?

–  Ne. Aišku, kartais aš, kaip ir kiti, savęs pagailėdavau, kad labai daug mokytis, kad bendraklasiai, kurie pasirinko kitokias studijas, jau turi darbus, kuria šeimas, o aš turiu mokytis, negaliu susirasti darbo šalia studijų, esu priverstas gyventi iš tėvų kišenės. Kita vertus, visada jausdavau, kad tai – geros studijos, kad turėsiu specialybę, apie kurią svajojau, turėsiu darbą, kurį visada norėjau dirbti.

Jaučiasi palaikomas ir reikalingas

Paklaustas, kokie įspūdžiai po kelių mėnesių Respublikinėje Kauno ligoninėje dirbant gydytoju gastroenterologu, B.Sakalauskas atsakė: „Buvau girdėjęs, kad RKL geros sąlygos dirbti, taip ir yra. Mūsų skyrius nedidelis, šilta atmosfera, visi draugiški. Jautiesi jaukiai, nėra įtampos, vieni kitus palaiko.“

„Vadovai sukuria sąlygas ir tobulinimuisi, ir kvalifikacijos kėlimui, padeda susidėlioti lankstų, patogų budėjimų grafiką. Atsižvelgia į mane kaip į specialistą, jautiesi, kad esi reikalingas. Suteikia galimybes įrodyti savo vertę. Džiaugiuosi, kad man patikėta ne tik tyrimus daryti, bet yra žiūrima, kaip mane galima geriau realizuoti. Kad būtų gerai ir man, ir ligoninei“, – svarbiausius dalykus pabrėžė B.Sakalauskas.

Laisvalaikiu jis leidžia laiką su šeima, skaito detektyvus, istorines knygas ir žaidžia futbolą. Kažkada žaidė tenisą, o dabar manieže spardo kamuolį su kitais gydytojais – entuziastų yra ir iš RKL, ir iš Kauno klinikinės ligoninės, ir iš LSMU Kauno klinikų. Gydytojas Benas futbolo aikštėje yra saugas.

Stengiasi paaiškinti galimybes

Stemplės uždegimai, gastritai, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, navikai, refliuksai, kolitai, storosios žarnos gerybiniai ir piktybiniai navikai, hepatitai, tulžies pūslės ar latakų akmenligė, kepenų  cirozė, pankreatitai, kasos vėžys...  Tai dar ne visos ligos, su kuriomis susiduria B.Sakalauskas.

„Atvejis, kuris būtų sukrėtęs? – pakartojo klausimą jis. – Mano, kaip gydytojo patirtis yra emociškai ramesnė, nes aš tik diagnozuoju. Jei, tarkime, pamatau vėžį, dar laukia biopsija, histologiniai tyrimai. Sakau: „Tai panašu į vėžį, mes paėmėme audinio gabaliukus tyrimams, kol kas nieko dramatiško nėra. Po savaitės, kai bus atsakymas, taps aiškiau.“ Toks pranešimas yra lengvesnis, nes tai nėra šimtaprocentinė diagnozė.“

„Konsultacijų poliklinikoje pacientui tenka pranešti ir tyrimų rezultatus, – pasakojo B.Sakalauskas. –  Įvairių būna reakcijų. Kai kurie žmonės, išgirdę prastą diagnozę, prašo pakomentuoti plačiau, bet tu matai, kad jiems šokas, kad jie tiesiog negali suvokti to, ką sakau. Kiti, išgirdę diagnozę, nurimsta, atrodo, kad pagaliau jie gavo atsakymą į kamuojančius dėl blogos savijautos klausimus ir tas aiškumas juos nuramino.  Aš visą laiką stengiuosi paaiškinti galimybes, išeitis.“

Ne atsižadėti, o jausti saiką

–   Ar lietuviai išties šaukštais sau kasasi duobę?

–  Ne visos gastroenterologinės ligos yra baisios ir ne visas jas reikia gydyti, nes kai kurios prisižiūrint susitvarko savaime. Ką valgai, kiek valgai, kaip tvarkaisi su stresu – visa tai reikia peržiūrėti ir, jei reikia, keisti. Visų pirma akcentuočiau saiką. Po to – maisto kokybę, reikia labai gerai apsvarstyti, ar produktai, kuriuos valgai, duoda daugiau naudos, ar žalos. Nieko baisaus, jei žmogus suvalgo greito maisto, kai, sakykim, reikia sparčiai užkąsti. Bet jei jis tai daro kiekvieną dieną, nemanau, kad jo organizmas už tai padėkos. Jei sąlygos verčia, ar ne geriau atsinešti į darbą namie pagaminto sveikesnio maisto? 15-20 minučių ramiai atsisėsti ir papietauti privalo rasti kiekvienas, kad ir kokia įtempta dienotvarkė būtų.

„Nematau problemos, jei žmogus kartą per savaitę pasimėgauja kokiu nors „uždraustu“ patiekalu. Maistas žmogui vis dėlto yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, todėl atsižadėti jo įvairovės yra sunku. Ir, mano įsitikinimu, nereikia. Viskuo galima pasimėgauti, tik reikia turėti saiko“, – pabrėžė gydytojas B.Sakalauskas.

Kalbėjosi Jūratė Kuzmickaitė 

                                

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd