Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Gimė kūdikis, o vietoj džiaugsmo – depresijos duobė. Kodėl?
2020 vasario 18 d.
Gimė kūdikis, o vietoj džiaugsmo – depresijos duobė. Kodėl?

RKL Akušerijos ir ginekologijos klinikoje „Krikščioniškieji gimdymo namai“ vyko renginys „Emocijos po gimdymo ir kaip sau padėti“. Besilaukiančios bei jau sulaukusios mažylių mamos ir kartu atėję tėčiai sėmėsi žinių apie tai, kas vyksta su moterimi, jai tapus mama, su kokiais iššūkiais neretai susiduria vyrai, kiti šeimos nariai.

Pokalbyje apie emocijas, kurios ne visuomet tokios, kokių tikimasi, apie tai, iš kur ateina nerimas, liūdesys gimus mažyliui, kaip prasideda depresija po gimdymo, kodėl ji mūsų visuomenėje tokia dažna, kaip galima padėti mamai ir šeimai dalyvavo psichologė Sigita Valevičienė, knygos "Motinystės kelias" autorė, projekto mamamumsrupi.lt autorė Asta Petraitienė, leidinio "Nėštumo kalendorius" autorė Nida Vildžiūnaitė, akušerė ir dula Mantautė Morkvėnė. 

Apie depresiją po gimdymo kalbamės su viena renginio iniciatorių – psichologe Sigita Valevičiene

–   Viename pranešimų, skaitytų RKL Krikščioniškuose gimdymo namuose, nuskambėjo frazė: „Motinystė mus išveda iš proto ir tai vyksta ne veltui“. Ar yra paaiškinimas, dėl ko tai vyksta?

  –  Kai moteris laukiasi mažylio, keičiasi ir jos kūnas, ir psichika. Neuromokslininkai teigia, kad taip staigiai suaugusiojo gyvenime smegenys niekada nepasikeičia. Moterys nėštumo ir gimdymo metu tampa labai jautrios ir pažeidžiamos. Kai gimsta kūdikėlis, ryšys su juo yra instinktyvus, emocionalus, empatiškas. Juokaujama, kad moteris po gimdymo yra kaip įsimylėjusi paauglė, vaikas tampa jos pasaulio centru. Ir tai yra tam, kad mes galėtume investuoti į vaiką tiek daug resursų.

Kitas dalykas – padidėja nerimastingumas. Gamtiškai vaikui išgyventi yra didesnis šansas, jei mama yra stebinti aplinką ir pavojus. Ir nors mes nebegyvename tokiame pavojingame pasaulyje kaip mūsų protėviai, ta įtampa, nerimas, bandymas vaiką apsaugoti nuo pavojų yra labai natūralus.  Jis dabar tik įgavo kitas formas – dietos, ligos, baimė „sutraumuoti vaiką“. Visuose šiuose pokyčiuose sunkiausia tada, kai visuomenė ir pati moteris nesupranta, kas vyksta, ir bando išlikti tokia, kokia buvo. Tada kyla daug įtampos, kaltės, gėdos, desperacijos. 

–   Ar tiesa, kad moteriai laikotarpis po gimdymo ne mažiau svarbus nei nėštumas ir gimdymas?

  –  Moters tapsmas mama iš tiesų apima visus etapus – pastojimą, gimdymą ir laikotarpį po gimdymo. Motinystė labai gražus patyrimas. Tačiau tai nebūtinai yra 24 val. per parą trunkanti euforija. Moteris išgyvena beprotišką meilę ir atsakomybę, džiaugsmą ir nerimą, pilnatvės jausmą ir nesaugumą, ryšio patyrimą ir vienatvę. Dėl to nemažai moterų patiria liūdesio epizodus, kurie ateina ir praeina. Jei toks liūdesys, bejėgiškumas, kaltė, juodos mintys, ateities nematymas, miego ir valgymo sutrikimai trunka daugiau nei dvi savaites, vertėtų ieškoti pagalbos. Ir tai visiškai nereiškia, kad moteris „nesusitvarko“ su motinyste. 

–   Įprasta manyti, kad moterį, tapusią mama, aplanko  madonos būsena:  švytėjimas, romumas, palaima... Kaip į šį idilišką paveikslą įsibrauna tokie niūrūs terminai kaip  „pogimdyvinė depresija“, „pogimdyvinė psichozė“?

  –  Mes, vakariečiai, gyvendami „happy end“ filmų, sterilių virtuvių, gražių „Facebook“ profilių pasaulyje ir motinystę dažnai suvokiam vienpusiškai. Nors Lietuvoje, kaip ir visame Vakarų pasaulyje, matomi pokyčiai. Vis daugiau šnekame apie motinystės šešėlį. Ir čia užklumpa labai rimtos temos, visų pirma, mūsų pačių vaikystė ir patirtys (nes bandydama pajausti, kaip jaučiasi mūsų kūdikis, mūsų psichika iškels ir mūsų prisiminimus, patyrimus), mes kartais pirmą kartą susiduriam su tuo, kad pasaulyje nėra vieno teisingo atsakymo ir mes negalime visko sukontroliuoti. Iškyla ir gyvenimo nesaugumo tema – kai gimsta vaikai, moterys dažnai pradeda galvoti apie mirtį. Mes visi puikiai žinome, kad gyvenime būna visko. Tačiau kaip su tuo gyventi?

Tapus tėvais, poroje  atsiveria naujos temos, kurios nėra paprastos. Dažnai pora pradeda aiškiai jausti, kokie jie skirtingi, ir tai atneša ir nesaugumo, ir pykčių, vienas kito kaltinimų. Tad vaikelio atėjimas į mūsų gyvenimą mus priverčia gyventi giliau, tikriau ir susidurti su tais dalykais, kurių bandėme išvengti. Tai nėra paprasta. 

  –  Kaip galima apibūdinti depresiją, užklupusią po gimdymo? Ar tai – pavojinga ne tik mamai, bet ir kūdikiui?

  –  Paprasčiausias apibūdinimas – moteris jaučiasi nelaiminga, bejėgė, beviltiškai žvelgianti į ateitį, kalta, „bloga mama“. Kadangi Vakarų šalyse depresijos po gimdymo skaičiai yra labai dideli, bandoma rasti atsakymus, kodėl tai vyksta. Ir vienareikšmiško atsakymo nėra. Tačiau tie patys tyrimai rodo, kad kuo daugiau šiuo laikotarpiu rūpinamasi mama, tuo tikimybė, jog prasidės depresija, mažėja – t.y., kai šeima kartu ruošiasi gimdymui, kai gimdanti moteris turi palaikymą, kai po gimdymo ji gali daug laiko praleisti su vaikeliu, kai šeima pirmą mėnesį po gimdymo turi galimybę ramiai būti kartu, depresijos grėsmė traukiasi iki minimumo.

Vienas svarbių faktorių – socialinis palaikymas. Jei moteris turi draugių, su kuriomis susitinka, iš kurių gali gauti palaikymo ir pagalbos, depresijos mažėja. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad vien išreikštas rūpestis, paklausus „kaip jautiesi?“, padeda daug greičiau padėti moterims. 

Kalbant apie grėsmes, tai taip, jos egzistuoja. Moteris, patyrusi depresiją po gimdymo, turi tikimybę ir vėliau gyvenime  į sunkesnius gyvenimo įvykius reaguoti tokiomis pat depresyviomis reakcijomis. Longitudiniai tyrimai rodo, kad stebimas depresiją patyrusių mamų vaikų tam tikrų kognityvinių gebėjimų menkesnis išsivystymas, jie būna labiau linkę į depresiją, nerimą, ypač paauglystėje. Depresija pavojinga ir kūdikiui, nes mamą gali apimti visiška apatija ir ji negalės pasirūpinti mažyliu arba galimi stiprūs pykčio priepuoliai. Kraštutiniais atvejais ji gali sužaloti vaiką.

   –  Kiek dažnas šis reiškinys? Kodėl apie jį galima rasti palyginti nedaug informacijos? Galbūt moteriai to reikia gėdytis?

  –  Standartiškai teigiama, kad depresija po gimdymo gali ištikti vieną moterį iš septynių. Tačiau tyrimai rodo, jog pusė moterų, patiriančių depresiją po gimdymo, jos neįvardija kaip depresijos. Kiti tyrimai rodo, kad dėl depresijos po gimdymo į specialistus kreipiasi tik kas šešta moteris. Todėl tikėtina, kad realūs skaičiai didesni nei statistika. Viena priežasčių – kultūrinė stigma, jog motinystė turi būti džiaugsmingas patyrimas, kad moteris kalta,  jei „nesusitvarko“ su savo jausmais, ji turėtų „susiimti“, „neisterikuoti“, „neišsidirbinėti“ ir panašiai.

Taip pat pastebime, kad gimus mažyliui visų akys krypsta į jį ir neretai mes pamirštame pačią mamą. Ji lieka kaip vaikelio aprūpintoja ir kartu atsakinga už viską, kas vyksta su vaiku – jo emocijas, raidą, sveikatą. Ši kaltė ir gėda trukdo moteriai pripažinti, kaip ji jaučiasi. Aišku, čia prisideda ir pati motinystė, kuri skatina vaiką iškelti į pirmą vietą ir slopinti savo poreikius, jausmus („aš pakentėsiu“).

Mamai, kuri yra jautri ir kuria empatišką ryšį su vaiku, labiausiai reikia saugios ir palaikančios aplinkos. Tačiau mūsų kultūra yra individualistinė, mes viską norim daryti patys. Ir moteriai pripažinti ir visiems suprasti, kad šiuo laikotarpiu labai reikia palaikymo, pagalbos, pastiprinimo, kitų pasirūpinimo, – sunkus uždavinys.

  –  Ko gero, egzistuoja nuomonė, kad pogimdyvinė depresija – tai tiesiog meilės savo kūdikiui trūkumas arba bandymas pabėgti nuo užgriuvusių sunkumų? Kokie populiariausi mitai?

  –  Mano patirtis rodo, kad dažnai aplinkiniai nesupranta moters, nuvertina jos būseną kaip „nieko tokio“ ar kaltina: „Visko turi, o išsidirbinėja“. Moteris tada ir pati jaučiasi kalta, jaučiasi kitokia, nevykėlė, silpna, bloga mama. Apima vienišumo jausmas. Ir tai tik pagilina jos depresiją, o ne padeda iš jos išlipti.  Žiūrint paviršutiniškai, tikrai sunku suprasti, kodėl moterys nesimėgauja motinyste. Mes gyvename patogiai kaip niekada anksčiau, dėl to ypač vyresnės kartos žmonės depresiją po gimdymo priskiria išlepimui. Tačiau nors fiziškai mes tikrai gyvename labai šiltai ir gerai, emociškai moteriai yra be galo sunku. Reikalavimai, ką reikia „padaryti“ su vaiku, milžiniški – nuo septynių intelektų ugdymo vos gimus iki būrelių parinkimo, kai vaikui treji.

Knygų, straipsnių, mokymų, dietų, ugdymo filosofijų gausa užtvindė motinystę ir tai kelia didžiulį nerimą ir įtampą, kaltę ir blaškymąsi. Ir, manau, dėl šio nerimo kartais tampame kategoriški – čiumpame vieną teoriją ir jos aklai laikomės.

Kitas mitas, o gal, tiksliau, nesusivokimas, yra tai, kad kai kurios moterys gimdymą patiria kaip traumą. Dažnai girdžiu, kai moteriai sakoma: „Svarbiausia – sveikas vaikas“, ypač po sunkaus gimdymo (tiek psichologiškai, tiek fiziškai). Tačiau gimdymas gali būti išgyvenamas kaip trauma. Britų atliktas tyrimas rodo, kad traumos požymius stebime 40 proc. moterų. Ir išsivystęs potrauminis streso sutrikimas yra sunki patirtis mamai, trikdanti jos santykį su vaikeliu. Pavyzdžiui, ji negali paimti ant rankų vaikelio kelis mėnesius, nes jos psichika vaiką sieja su sunkiu gimdymu. Tai nėra jos pasirinkimas. Ji didelėje kančioje, nes meilė maišosi su atstūmimu, pykčiu. Ir čia reikia pagalbos, o ne kaltinimo  "tu neturi motiniško instinkto“.

  –  Ar mamos bando ir pačios sau, ir aplinkiniams meluoti, neigdamos tai, kas su jomis vyksta?

  –  Nesakyčiau, kad tai melas. Tai daugiau bandymas paslėpti nuo savęs ir kitų savo būseną. Kartais tai vyksta nesąmoningai. Kartais moteris pati save įtikina, kad viskas gerai, net jei verkia naktimis ir pasaulis jai atrodo juodas. Neretai moteris iš paskutinių tempia viltį: “Nuo rytojaus būsiu geresnė mama“. Tačiau mamos ir vaiko ryšys yra emocinis santykis. Jis nėra „padaromas“. Jis gali įvykti tik tada, kai mama jaučiasi gerai. Ir mums visiems reikia suvokti, kad didesnė dovana ne žaisliuko vaikui nupirkimas, o šeimai, kuri sulaukė mažylio, pagaminti pietūs, pagalba sutvarkant namus, sudarymas sąlygų mamai pamiegoti ar ramiai išsimaudyti. Tai daug prasmingesnės dovanos nei daiktai. 

–    Koks yra vyro, partnerio, kitų artimųjų vaidmuo? Kodėl svarbu šviesti visuomenę?

  –  Depresija paliečia tiek mamos-vaiko santykį, tiek ir poros santykius. Vyrams išties labai sunku susigaudyti, kas vyksta su moterimi. Visų pirma, dauguma vyrų yra emociškai mažiau įsitraukę, dažnai jie net nežino. koks tai laikotarpis ir kodėl moteris taip pasikeitė. Aišku, ir kultūriškai neturime tradicijų, patirties kaip yra, kai vyras dalyvauja gimdyme, padeda rūpintis mažyliu. Dėl to didžioji dalis vyrų dar labiau pasimetę nei moterys.

Gimus vaikeliui pasimato, kiek pora moka būti konfliktuose, būti skirtingi ir vienas kitą papildyti, girdėti, suprasti, prisiderinti vienas prie kito. Statistika rodo, jog tokių porų yra mažesnė dalis. Čia išlenda ir dar vienas įdomus faktorius – tyrimai rodo, kad atsiradus vaikų, nepriklausomai, kas daugiau šeimoje uždirba (vyras, moteris ar apylygiai), moteris veža didesnį buities krūvį nei vyras. Sociologiniai tyrimai, daryti Lietuvoje, tai patvirtina – išoriškai mes kalbame apie lygias galimybes, bet vidinėje šeimos struktūroje mums nėra aišku, kaip dalintis buitimi. Ir šioje temoje taip pat yra daug įtampos, nesusikalbėjimo, pasimetimo. 

Šviesti visuomenę labai svarbu, nes mes labai mažai kalbame ir žinome apie šiame laikotarpyje vykstančius pokyčius. Motinystė dabar tapusi viešų diskusijų objektu ir mums atrodo, kad turime teisę vertinti, kritikuoti, moralizuoti, mokyti, gėdyti ar kaltinti. Tačiau moteris nėra objektas. Jos emocijos, vidiniai išgyvenimai yra svarbūs ne tik dėl to, kad tai nulems ryšį su vaikeliu, bet ir dėl jos pačios. Galimybės, pasirinkimo gausa leidžia kurti savitą gyvenimą, tačiau kai mes galime pasirinkti, mums reikia susivokti, ką renkamės. Ir tada didėja mūsų atsakomybė.   

Kalbėjosi Jūratė Kuzmickaitė 

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd